Kaip pamirsti mylima zmogu?

pirma meile nekada nepamirsi nebent po kiek metu

Sunku, kai meile neatsakyta arba "neimanoma", kadangi abu turime antras puses. Niekad negalvojau, kad ji palies mane, kaip perkunas is giedro dangaus, arba kaip su kuju per galva. Ir dabar kankinuosi daugiau nei metai. Man atrodo, kad mano "meile" irgi kankinasi, nes jis manes nepaleidzia. Bet labai sunku, kai matomes kas diena darbe, zaizda plesoma lyg is naujo. Labai sunku, kai zinau, kad niekad nebusime kartu. Tik tie ilgi zvilgsniai, pokalbiai ir nekalti prisilietimai.

Oj ta meilė... Kaip ten eilėrašty buvo: "Kartais sako, kad ją siuntė velnias patsai..." Idealizuoji tą meilę ir atrodo, kad va būtum laiminga su juo. O juk nežinai, kaip būtų, jei būtum su juo... matytumėtes ne tik darbe su nekaltais prisilietimais, bet būtų bendra buitis, rūpesčiai, ir kažin ar nenorėtum būt su vyru...
Laikas viską gydo.. tik nereikia sėdėt vienumoj ir vien galvot apie tą nelaimingą meilę. Žinot, kažkur skaičiau labai gerą patarimą:"Kai Tau bus labai sunku, užsivilk pačią gražiausią suknelę ir išeik į žmones"... Žinok, padeda...

[la] pirma meile nekada nepamirsi nebent po kiek metu

nepamirsi ir "po kiek metu"...

o susitikes po desimties metu , su siaubu pagalvoji : Ir as JI (JA) . mylejau !!!!
ir dar pagalvoji : kaip gerai kad MEILE nera vienaskaita
daugelis jaunu pulsit dabar mane oponuoti , bet neskubekit , pagyvekit
dazniausiai prisimenam JAUSMA mus tada apemusi o ne zmogu
eina metai , sutinki ta zmogu , jausmas lyg ir grizta , o ziuri zmogus jau ne tas , jis pasikeites

siaip tai , ne viena meile mus lydi gyvenime, ju buna tikrai ne viena ir tai puiku

Meilės nereikia pamiršti, o ir nelabai tai įmanoma.Ją reikia prisiminti kaip gerą patirtį, puikų jausmą ir gyventi toliau.
Visiškai pritariu Martinai.Mums tik atrodo, kad mylime konkretų asmenį, realiai mylime tą jausmą, kurį patiriame būdami su juo.Praradus asmenį tikrai nereiškia, kad neatsiras kitas asmuo su kuriuo vėl teks pajusti tą malonų jausmą, gal dar stiprenį

Sunku tikrai sunku pamiršti, kai metai jau po išsiskyrimo aš dar apie jį galvoju o jis ir. Pažadėjome vienas kitam, kad nebendrausime, kad tai sunku. Bet ką leidome tai palikti laiškelius be jokio teksto, tik dainos. O jų tekstai dažnai pasako daugiau.

[Svečias2] Sveiki. Gyvenam su drauge skirtingose salyse, susitinkam kas kelis menesius. Paskutinis susitikimas buvo labai nekoks, lig ir apsisprendem kad viskas baigta. Suprantu, kad su ja ateities man nera, taciau negaliu jos ismesti is galvos. Galvoju nuo ryto iki vakaro, sapnuoju ja ir vel kita diena taspats. Nors viskas tarp musu baigta, vistiek kartais susirasom. Ji pasakoja, kad jai labai sunku, miega su mano dovanotom dovanom, ji neapsisprendus ir nesupranta savo jausmu, nezino kas jai darosi. Man kazka jaucia, bet ne meile, ji taip sako. Per paskutines atostogas netgi nesimilejome, ji buvo salta kaip ledas. Sako, kad jai reikia laiko, bet jau nemazai laiko ir taip vienas kita pazystam. Nesuprantu ar ji vinioja mane aplink pirsta, nes jai patinka atostogos uzsienyje ar ji tiesiog man nieko nejaucia. As tikriausiai ja myliu, o galbut greiciau tai susizavejimas, nes pliusu joje labai nedaug, pilna minusu ir nesuprantu kas mane taip traukia joje. Gal turite kokiu patarimu kaip zmogu ismest is galvos, nenoriu net prasidet su kita mergina, nes nejauciu tokio susidomejimo ir bandydamas jauciuosi lig isduociau savo buvuse mergina...

Viso pasaulio mokslininkai tyrinejo sy klausima kol po 15 amziu isgavo atsakyma, atsisesk ir ziurek i veidrodi pora valandu kol atsibos

Is viso to pasakojimo susidaro ispudis kad ji turi is ko rinktis ir ko gero neissirenka o taves nepaleidzia nes tave pazysta o naujaji drauga ko gero tik pradeda pazint, mano nuomene mesk tu ja per b... Nes "sako dar nepasiruosus gyvent kartu, jai reik laiko viska apgalvot." o ka cia galvot turint po dvidesimt kelis metus? Gyvenimas visas pries akis, imi ir gyveni... O tokios dazniaussiai ir lieka senmergem, is pradziu neissirenka, paskui nebera jau is ko rinktis o galiausiai jau niekas nebeima...

[Anonimas] Sunku tikrai sunku pamiršti, kai metai jau po išsiskyrimo aš dar apie jį galvoju o jis ir. Pažadėjome vienas kitam, kad nebendrausime, kad tai sunku. Bet ką leidome tai palikti laiškelius be jokio teksto, tik dainos. O jų tekstai dažnai pasako daugiau.

Taip taip... dainos pasako... ir dar labiau suidealizuoja... Pasistenk pažvelgt iš kitos pusės - argi vyras blogas? O jo žmona, vaikai? Tegi ir lieka ta meilė dainose, gyvenk realų gyvenimą... Žinau, kaip sunku, bet .. reikia

Kazkam su galva negerai, turbut salutinis liekamasis pilnaties poveikis

NEIMANOMAS DALYKAS NES MEILE PER STIPRUS JAUSMAS ISMOK SU TUO SUSIGYVENTI , PATI GYVENU DAUG METU TAIP UZTAI GAL IR NEISMOKAU PAMILT KITO ZMOGAUS KAD IR KIEK STENGIAUS

[Martina] ... dazniausiai prisimenam JAUSMA mus tada apemusi o ne zmogu
eina metai , sutinki ta zmogu , jausmas lyg ir grizta , o ziuri zmogus jau ne tas , jis pasikeites

Na va... O taip paplitusi nuomone, kad moterims nesvarbu, kokia vyro isvaizda, nesvarbu, ar jis protingas, ar tik sumanus, ar turtingas, ar tik gala su galu suduria - berods visalaik svarbu tik JAUSMAS...
Pasirodo vis tik viskas kur kas zemiskiau....

meile sventas rituolas ir negalima jio painioti su kunisku malonumu

ce kalba eina apie meile o ne apie zmogaus anatomija

[Anonimas] Oj ta meilė... Kaip ten eilėrašty buvo: "Kartais sako, kad ją siuntė velnias patsai..." Idealizuoji tą meilę ir atrodo, kad va būtum laiminga su juo. O juk nežinai, kaip būtų, jei būtum su juo... matytumėtes ne tik darbe su nekaltais prisilietimais, bet būtų bendra buitis, rūpesčiai, ir kažin ar nenorėtum būt su vyru...
Laikas viską gydo.. tik nereikia sėdėt vienumoj ir vien galvot apie tą nelaimingą meilę. Žinot, kažkur skaičiau labai gerą patarimą:"Kai Tau bus labai sunku, užsivilk pačią gražiausią suknelę ir išeik į žmones"... Žinok, padeda...

Taip, tikiuosi, kad "greitai" tai praeis, nors jau praejo daugiau kaip metai.

Namie tikrai nesedziu, turiu lab. daug uzsiemimu, veiklu. Turiu nuostabu darba, daug draugu o ir mano pacios seima-visa tai uzima visa mano laisva laika. Taip, kad mano kunas ir mintys nuolat uzimtos, todel nesuprantu, kodel as nesugeba ismesti jo is savo galvos.. Jis mano pirma ir paskutine mintis pries uzmiegant ir prabundant... Bet dziaugiuosi, kad patyriau si nuostabu jausma, nes tokio stipraus jausmo dar niekad nebuvau patyrusi.

Gali but, kad viskas butu kitaip, jei butumem kartu 24/7. Bet dabar jis yra mano ikvepimas ir as is jo labai daug ko ismokau.

[Anonimas] Taip taip... dainos pasako... ir dar labiau suidealizuoja... Pasistenk pažvelgt iš kitos pusės - argi vyras blogas? O jo žmona, vaikai? Tegi ir lieka ta meilė dainose, gyvenk realų gyvenimą... Žinau, kaip sunku, bet .. reikia

Gyvenu, tik va, kad norisi tą jausmą, per geri prisiminimai. Bet juk nesugrąžinsime to ko jau nebėra.

[Anonimas] Bet juk nesugrąžinsime to ko jau nebėra.

Bet visada galima sukurti kazka, kas gal but bus netgi geriau...

[Svečias] Tik tie ilgi zvilgsniai, pokalbiai ir nekalti prisilietimai.

Vakar vel susitikom, fizine reakcija ji pamacius, lyg elektra mane perlietu (geraja prasme). Matau, kad ir jis reaguoja, issisiepe iki ausu, pradejo pustis kaip povas eidamas link manes. Snekam, ir vel tas neapsakomas jausmas . Tuo momentu skrajoju debesyse, bet issiskiriam, ir vel esu pragare .

[Svečias] ... Tuo momentu skrajoju debesyse, bet issiskiriam, ir vel esu pragare .

Patikek - iki pragaro dar oij kaip toli
Va jei kazka su juo nuveiksi - tada jau bus galima pasakyti, kad bent jau pragaro prieangyje esi

[Ishdykes] Patikek - iki pragaro dar oij kaip toli
Va jei kazka su juo nuveiksi - tada jau bus galima pasakyti, kad bent jau pragaro prieangyje esi

Nu tai as tada jau pragaro prieangy esu

[Svečias] Nu tai as tada jau pragaro prieangy esu

Po dienos kitos ar savaites itariu pasipasakosi viesai, koks ten tas katilas ir paciame pragare - karstas ar vesokas , nes prie tokiu aprasytu pagundu vargu ar nors kas nors laikys, kad atsispirtum joms

[Svečias] Nu tai as tada jau pragaro prieangy esu

Įdomus bus istorijos tesinys. Ar gilūs nudegimai liks....
O ar skiri meilę nuo aistros? Kas pas jus?

Svečias rašė: Sveiki. Gyvenam su drauge skirtingose salyse, susitinkam kas kelis menesius. Paskutinis susitikimas buvo labai nekoks, lig ir apsisprendem kad viskas baigta. Suprantu, kad su ja ateities man nera, taciau negaliu jos ismesti is galvos. Galvoju nuo ryto iki vakaro, sapnuoju ja ir vel kita diena taspats. Nors viskas tarp musu baigta, vistiek kartais susirasom. Ji pasakoja, kad jai labai sunku, miega su mano dovanotom dovanom, ji neapsisprendus ir nesupranta savo jausmu, nezino kas jai darosi. Man kazka jaucia, bet ne meile, ji taip sako. Per paskutines atostogas netgi nesimilejome, ji buvo salta kaip ledas. Sako, kad jai reikia laiko, bet jau nemazai laiko ir taip vienas kita pazystam. Nesuprantu ar ji vinioja mane aplink pirsta, nes jai patinka atostogos uzsienyje ar ji tiesiog man nieko nejaucia. As tikriausiai ja myliu, o galbut greiciau tai susizavejimas, nes pliusu joje labai nedaug, pilna minusu ir nesuprantu kas mane taip traukia joje. Gal turite kokiu patarimu kaip zmogu ismest is galvos, nenoriu net prasidet su kita mergina, nes nejauciu tokio susidomejimo ir bandydamas jauciuosi lig isduociau savo buvuse mergina...

Uzmirsimo budu , o ne melstis prisiminimams rytas vakaras. Toki verksni ir as mesciau net vienoj saly gyvenant

Viskam ateina savas laikas, Kas ir kaip bus toliau nezinom nei vienas, Gal tai santykiu pabaiga ,o gal tik isbandymas ,laikas apmastymui,apsisprendimui , * Tik neteke ,suprantame ka turejome*