Įsimintiniausi pasimatymai su šio portalo nariais
Nauja tema
Hm? Kažkaip pagalvojau, o kodėl nepabandžius ir man papasakoti. Gal kažkas šioje istorijoje atpažins ir save...
Nesu vakarėliu „ liūtė “ , tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kad man reikėjo atitrūkti nuo kasdienybės, o čia netikėtai pasiūlė.. Susiruošiau, juolab, kad ten kaip ir būti turėjo žmogus su kuriuo buvau bendravusi virtualioje erdvėje, atrodė įdomus, patrauklus...Bet, kažkaip prieš patį vakarėlį parašiau kitam žmogui, su kuriuo labai senai bendravau, sutarėme ,kad aš ji pakeliui tiesiog prigriebsiu, susipažinsime, be jokių minčių, kad jis man asistuos, tiesiog smagiai kartu ten nuvyksime. Susitikome kažkur vidurio Lietuvoje degalinėje, išlipu iš mašinos, mane pasitinka žavus žaliaakis ir žavingai šypsodamasis tarsteli, o tu faina, pasijaučiu kvailokai, nusišypsau, aišku mandagiai tarsteliu ačiū. Dabar galvoju, kada jis man balta rožę į rankas įbruko, gal kai jau ruošėmės sėsti i auto...Žodžiu, atsikratėme jo transportu, patikėjau savo auto jam i rankas ir į vakarėli... Kas ten vyko ,kas nevyko...Tai jau kitų žmonių istorijos. Žinau tik tiek, kad jaučiau šalia žmogų kuriam buvau įdomi. Prašokome visą vakarą. Rytą, buvau taip pat nustebinta jo buvimo šalia, žavaus žvilgsnio, mielo asistavimo... gryžinėjome namo, mano ranka jo delne, pamenu dar juokiausi, kad visai šauniai gan ilgą kelią vairuoja viena ranka...Susikeitėme telefono numeriais ir išsiskyrėme. Bet labai trumpam, tik įsėdusi į auto gavau žinutę, kad manęs jau pasiilgo... Nuo tada ir prasidėjo mūsų, o gal veikiau mano pasaka, kurią jis kūrė man... Neilgai trukus gavau iš jo kvietimą į koncertą. Sena, legendinė grupė... aišku sutikau. Vėl kelionė iš vieno LT galo į kitą. Beje, jo gimtadienis sutapo veik su koncerto data, pamenu svarsčiau ką padovanoti. Supratau iš bendravimo, kad mėgsta skaityti, tai tiesiog parinkau ir nupirkau knygą... Atvažiavau, susitikom vėl degalinėje. Pamenu, lapkričio pabaiga, lyg ir snyguriavo, išsiropščiau iš auto su ilgu paltu, žvalgausi...O jis su kreminių rožių puokšte priėjo prie manęs. Rožės mano glėbyje, o aš jo, kažkoks kvailas svaigulys ir beprotiško gerumo jausmas. Po to pagalvojau, įdomu kaip mes atrodėme kažkam iš šono? Kaip paikai įsimylėję paaugliai turbūt. Koncertas, jis buvo nuostabus, kaip ir vyriškis mane visą vakarą apsikabinęs...Jaučiausi kvailai laiminga, beje taip jaučiausi per visą mūsų bendravimą, net ir dabar visa tai prisiminusi panašiai jaučiuosi, rašau ir šypsausi. Po koncerto išsiskyrėme, bet neilgam. Man reikėjo jo, jam turbūt taip pat manęs. Artėjo Kalėdos, aišku mes susitikome ne per jas, kiek ankstėliau, bet tai buvo mūsų Kalėdos. Jis važiavo jau į mano kraštą. Bandau prisiminti..., tada mes susitikome mieste, net nesutarę tikslios susitikimo vietos, tiesiog važiavome susitikti ir atvažiavome vienu metu į tą pačią vietą... Jis vėl išlipo su ryškiai raudonų rožių puokšte, vėl turbūt kvailai išrodėme praeiviams, viduryje gatvės vienas kitą apsikabinę taip lyg niekada nenorėtume vienas kito paleisti...
Mūsų Kalėdos, eglės įžiebimo šventė mieste, žnaibantis šaltukas, jo šiltas glėbys, muzika, fejerverkai... Po to jo graži staigmena, dėžutė kambaryje po egle ir jo žodžiai, kad turbūt buvau labai gera, nes mane aplankė senelis šaltis, buvau nustebusi, radusi toje dėžutėje savo mėgstamus kvepalus. ( Pasijaučiau nekaip, aš jam nieko nenupirkau). Vėliau žvakių šviesa ir dar viena maloni staigmena (aš jau žinojau, kad jis groja pianinu), bet vis tiek staigmena, buvo miela žiūrėti kaip jis groja, klausyti muzikos su taure vyno rankose ir stebėti jį....
Išsiskyrėme po mūsų Kalėdų, bet ir vėl neilgam. Pamenu atvažiavo...lijo, stovėjome po skėčiu ir vėl veik viduryje gatvės, puokštė rankose, o aš jo glėbyje, kažkam trukdėme pravažiuoti, kažkokia moterytė prašmėžavo šnairai žiūrėdama i du bepročius. Tą kart susitikę pamenu pasidalijome teritorijomis, jis buvo virtuvės šefas, o aš miegamojo. Griežtai pasidalijome zonomis... Vakarienė buvo puiki
Po to aš važiavau pas ji, teatras, romantiška vakarienė....Vėliau jis pas mane, aš pas ji.... Tai buvo laikas kuri visada prisiminsiu su šypsena, galvojau papasakoti visas akimirkas kurios man įsimintinos mūsų bendravime, bet tai neįmanoma, nes gautųsi panašiau į romaną nei į pasakojimą. Nors ne, kaip man jis padovanojo angelą irgi noriu papasakoti. Taip jau atsitiko, kad jam teko kurį laiką pastraksėti ant vienos kojos ramentų pagalba. Tada buvome kažkuriame Lietuvos kurortų. Buvo dar žiema, aš vis pajuokaudavau, kad jis man padovanotų sniego angelą. O sniego kaip nebuvo, taip nebuvo kiek susitikdavome. Jis su ramentais, aš šalia pėdinu, straksime tokia kažkokia visai nežiemiška gatve, šalikelėje ne sniegas, o keturkojų kakučiai ir miesto šiukšlės..... Jis mane sustabdo ir sako, tu vis prašei manęs sniego angelo, matau , kad tai šiemet jo bus neįmanoma padaryti ir ištiesia man dėžutę, kurioje radau mažą auksinį pakabuką-angelą, jis ir dabar ant mano kaklo...
Vėliau..ištisos dienos sms, vakarai prie pc, kino seansai per atstumą, pokalbiai, mintys...gėlės i namus... Net pasakos telefonu... Lygiai veik devyni mėnesiai kažkokio svaigulio, mano gimtadienis, vėl puokštė gėlių, vėl mano mėgstami kvepalai ir.... ir viskas. Nežinau kas nutiko. Bandžiau klausti, kažkokie migloti paaiškinimai....Vėliau nusprendžiau, kad gal ir nebeklausiu. Jeigu jis taip nusprendė...Tiesiog lyg ir susipykome, lyg ir ne... Papraščiausiai jis tyliai nutolo, aš bandžiau sustabdyti, bet kai supratau jog tai neįmanoma...
Bet kokių atveju aš šitam žmogui dėkinga už tai ką jis man davė. O davė jis man daug, beprotiškai gražių akimirkų, kurių nepamiršiu niekada.
Kai pagalvoju, o aš jam ką daviau? Turbūt nieko..., nes apart savęs duot neturėjau ko, gal todėl..
Bet kokiu atveju, tai buvo kažkas tokio, kas išliks mano atmintyje ir širdyje net ne ilgam, o visam.
Atsakyti
Nesu vakarėliu „ liūtė “ , tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kad man reikėjo atitrūkti nuo kasdienybės, o čia netikėtai pasiūlė.. Susiruošiau, juolab, kad ten kaip ir būti turėjo žmogus su kuriuo buvau bendravusi virtualioje erdvėje, atrodė įdomus, patrauklus...Bet, kažkaip prieš patį vakarėlį parašiau kitam žmogui, su kuriuo labai senai bendravau, sutarėme ,kad aš ji pakeliui tiesiog prigriebsiu, susipažinsime, be jokių minčių, kad jis man asistuos, tiesiog smagiai kartu ten nuvyksime. Susitikome kažkur vidurio Lietuvoje degalinėje, išlipu iš mašinos, mane pasitinka žavus žaliaakis ir žavingai šypsodamasis tarsteli, o tu faina, pasijaučiu kvailokai, nusišypsau, aišku mandagiai tarsteliu ačiū. Dabar galvoju, kada jis man balta rožę į rankas įbruko, gal kai jau ruošėmės sėsti i auto...Žodžiu, atsikratėme jo transportu, patikėjau savo auto jam i rankas ir į vakarėli... Kas ten vyko ,kas nevyko...Tai jau kitų žmonių istorijos. Žinau tik tiek, kad jaučiau šalia žmogų kuriam buvau įdomi. Prašokome visą vakarą. Rytą, buvau taip pat nustebinta jo buvimo šalia, žavaus žvilgsnio, mielo asistavimo... gryžinėjome namo, mano ranka jo delne, pamenu dar juokiausi, kad visai šauniai gan ilgą kelią vairuoja viena ranka...Susikeitėme telefono numeriais ir išsiskyrėme. Bet labai trumpam, tik įsėdusi į auto gavau žinutę, kad manęs jau pasiilgo... Nuo tada ir prasidėjo mūsų, o gal veikiau mano pasaka, kurią jis kūrė man... Neilgai trukus gavau iš jo kvietimą į koncertą. Sena, legendinė grupė... aišku sutikau. Vėl kelionė iš vieno LT galo į kitą. Beje, jo gimtadienis sutapo veik su koncerto data, pamenu svarsčiau ką padovanoti. Supratau iš bendravimo, kad mėgsta skaityti, tai tiesiog parinkau ir nupirkau knygą... Atvažiavau, susitikom vėl degalinėje. Pamenu, lapkričio pabaiga, lyg ir snyguriavo, išsiropščiau iš auto su ilgu paltu, žvalgausi...O jis su kreminių rožių puokšte priėjo prie manęs. Rožės mano glėbyje, o aš jo, kažkoks kvailas svaigulys ir beprotiško gerumo jausmas. Po to pagalvojau, įdomu kaip mes atrodėme kažkam iš šono? Kaip paikai įsimylėję paaugliai turbūt. Koncertas, jis buvo nuostabus, kaip ir vyriškis mane visą vakarą apsikabinęs...Jaučiausi kvailai laiminga, beje taip jaučiausi per visą mūsų bendravimą, net ir dabar visa tai prisiminusi panašiai jaučiuosi, rašau ir šypsausi. Po koncerto išsiskyrėme, bet neilgam. Man reikėjo jo, jam turbūt taip pat manęs. Artėjo Kalėdos, aišku mes susitikome ne per jas, kiek ankstėliau, bet tai buvo mūsų Kalėdos. Jis važiavo jau į mano kraštą. Bandau prisiminti..., tada mes susitikome mieste, net nesutarę tikslios susitikimo vietos, tiesiog važiavome susitikti ir atvažiavome vienu metu į tą pačią vietą... Jis vėl išlipo su ryškiai raudonų rožių puokšte, vėl turbūt kvailai išrodėme praeiviams, viduryje gatvės vienas kitą apsikabinę taip lyg niekada nenorėtume vienas kito paleisti...
Mūsų Kalėdos, eglės įžiebimo šventė mieste, žnaibantis šaltukas, jo šiltas glėbys, muzika, fejerverkai... Po to jo graži staigmena, dėžutė kambaryje po egle ir jo žodžiai, kad turbūt buvau labai gera, nes mane aplankė senelis šaltis, buvau nustebusi, radusi toje dėžutėje savo mėgstamus kvepalus. ( Pasijaučiau nekaip, aš jam nieko nenupirkau). Vėliau žvakių šviesa ir dar viena maloni staigmena (aš jau žinojau, kad jis groja pianinu), bet vis tiek staigmena, buvo miela žiūrėti kaip jis groja, klausyti muzikos su taure vyno rankose ir stebėti jį....
Išsiskyrėme po mūsų Kalėdų, bet ir vėl neilgam. Pamenu atvažiavo...lijo, stovėjome po skėčiu ir vėl veik viduryje gatvės, puokštė rankose, o aš jo glėbyje, kažkam trukdėme pravažiuoti, kažkokia moterytė prašmėžavo šnairai žiūrėdama i du bepročius. Tą kart susitikę pamenu pasidalijome teritorijomis, jis buvo virtuvės šefas, o aš miegamojo. Griežtai pasidalijome zonomis... Vakarienė buvo puiki
Po to aš važiavau pas ji, teatras, romantiška vakarienė....Vėliau jis pas mane, aš pas ji.... Tai buvo laikas kuri visada prisiminsiu su šypsena, galvojau papasakoti visas akimirkas kurios man įsimintinos mūsų bendravime, bet tai neįmanoma, nes gautųsi panašiau į romaną nei į pasakojimą. Nors ne, kaip man jis padovanojo angelą irgi noriu papasakoti. Taip jau atsitiko, kad jam teko kurį laiką pastraksėti ant vienos kojos ramentų pagalba. Tada buvome kažkuriame Lietuvos kurortų. Buvo dar žiema, aš vis pajuokaudavau, kad jis man padovanotų sniego angelą. O sniego kaip nebuvo, taip nebuvo kiek susitikdavome. Jis su ramentais, aš šalia pėdinu, straksime tokia kažkokia visai nežiemiška gatve, šalikelėje ne sniegas, o keturkojų kakučiai ir miesto šiukšlės..... Jis mane sustabdo ir sako, tu vis prašei manęs sniego angelo, matau , kad tai šiemet jo bus neįmanoma padaryti ir ištiesia man dėžutę, kurioje radau mažą auksinį pakabuką-angelą, jis ir dabar ant mano kaklo...
Vėliau..ištisos dienos sms, vakarai prie pc, kino seansai per atstumą, pokalbiai, mintys...gėlės i namus... Net pasakos telefonu... Lygiai veik devyni mėnesiai kažkokio svaigulio, mano gimtadienis, vėl puokštė gėlių, vėl mano mėgstami kvepalai ir.... ir viskas. Nežinau kas nutiko. Bandžiau klausti, kažkokie migloti paaiškinimai....Vėliau nusprendžiau, kad gal ir nebeklausiu. Jeigu jis taip nusprendė...Tiesiog lyg ir susipykome, lyg ir ne... Papraščiausiai jis tyliai nutolo, aš bandžiau sustabdyti, bet kai supratau jog tai neįmanoma...
Bet kokių atveju aš šitam žmogui dėkinga už tai ką jis man davė. O davė jis man daug, beprotiškai gražių akimirkų, kurių nepamiršiu niekada.
Kai pagalvoju, o aš jam ką daviau? Turbūt nieko..., nes apart savęs duot neturėjau ko, gal todėl..
Bet kokiu atveju, tai buvo kažkas tokio, kas išliks mano atmintyje ir širdyje net ne ilgam, o visam.
Niekass rašė: Hm? Kažkaip pagalvojau, o kodėl nepabandžius ir man papasakoti. Gal kažkas šioje istorijoje atpažins ir save...
...
Niekass rašė: Hm? Kažkaip pagalvojau, o kodėl nepabandžius ir man papasakoti. Gal kažkas šioje istorijoje atpažins ir save...
...
Tikrai pati graziausia istorija, rasyta cia.
Tikrai ne. As niekada nepavydziu . Parase ir parase . Kazka sugraudino. Manes ne .
Atsakyti
Grizelda rašė: Dar viena viena sentimentali poniute atstumta.
nieko nesugraudino, tik zmogus parashe sawo grazu gywenimo nuotyki ,tai nebutini tokie komentarai..nejau negalima praeiti pro shali ?
Greiciau sujaudino, nei sugraudino, nes istorija nera graudi, ji labiau romantiska. Ir irodanti, kad net ir cia susipazine zmones ne vien tik valandiniuose viesbuciuose ar pakrumem trinasi. Niekas nepaneigs, kad si istorija tikrai grazi. Bet kaip ir kiekviena, tiesiog turi pabaiga.
Atsakyti
Wilte rašė: nieko nesugraudino, tik zmogus parashe sawo grazu gywenimo nuotyki ,tai nebutini tokie komentarai..nejau negalima praeiti pro shali ?
Tavuose komentaruose paskendusios visos forumu temos. As parasiau pirma karta.Ir parasiau ka norejau.
Grizelda rašė: Tiuk tu mieloji gali nepraeiti pro sali , tiesa?
esu forumo dalywe, tad idomu apie yra diskutuoja, taciau jei nepatinka ar netinka, nerashau tokiu komentaru
-TINA- rašė: Greiciau sujaudino, nei sugraudino, nes istorija nera graudi, ji labiau romantiska. Ir irodanti, kad net ir cia susipazine zmones ne vien tik valandiniuose viesbuciuose ar pakrumem trinasi. Niekas nepaneigs, kad si istorija tikrai grazi. Bet kaip ir kiekviena, tiesiog turi pabaiga.
Net ir nusiures butelis nuotraukose atrodo graziai . Taip ir su istorijom. Bet kuri gyvenimiska istorija aprasyta "gramatiskai" ir stilingai atrodys grazi.
Grizelda rašė: Net ir nusiures butelis nuotraukose atrodo graziai . Taip ir su istorijom. Bet kuri gyvenimiska istorija aprasyta "gramatiskai" ir stilingai atrodys grazi.
Galbut, taciau jei skaitei kitas istorijas, negali nesutikt, kad si gerokai nutolus nuo anksciau rasytu. Gal ir as esu sentimentali, bet grazus santykiai, tegu ir trumpalaikiai, negali nezaveti.
-TINA- rašė: Galbut, taciau jei skaitei kitas istorijas, negali nesutikt, kad si gerokai nutolus nuo anksciau rasytu. Gal ir as esu sentimentali, bet grazus santykiai, tegu ir trumpalaikiai, negali nezaveti.
Man si istorija maziausiai patiko uz visas kitas cia aprasytas. Tai isimylejusios moters kaip "kaiaites" istorija . Ja aprasyt galima labai trumpai.
Stai kodel vyrai virtualiose pazintyse vengia tokiu pazinciu. Tu jai parodai demesi, sako jie, o ji visa lipa ant taves. Ne tik kuna bet ir sirdi kloja po kojom. Paskui tenka tiesiog ja numest.
Grizelda rašė: Man si istorija maziausiai patiko uz visas kitas cia aprasytas. Tai isimylejusios moters kaip "kaiaites" istorija . Ja aprasyt galima labai trumpai.
Stai kodel vyrai virtualiose pazintyse vengia tokiu pazinciu. Tu jai parodai demesi, sako jie, o ji visa lipa ant taves. Ne tik kuna bet ir sirdi kloja po kojom. Paskui tenka tiesiog ja numest.
Kokia tu pikta...
-TINA- rašė: Kokia tu pikta...
O ka man pykti ?
Tai jus piktos. Jums nepatinka kada rasoma ne unisonu su jumis . Kada kas paraso ne pagal jus.
Grizelda rašė: Man si istorija maziausiai patiko uz visas kitas cia aprasytas. Tai isimylejusios moters kaip "kaiaites" istorija . Ja aprasyt galima labai trumpai.
Stai kodel vyrai virtualiose pazintyse vengia tokiu pazinciu. Tu jai parodai demesi, sako jie, o ji visa lipa ant taves. Ne tik kuna bet ir sirdi kloja po kojom. Paskui tenka tiesiog ja numest.
Gizelda, kažkaip nesijaučiu pamesta, tiesiog tema tokia, pasidalinau... šiaip žinojau,kad sulauks mano parašymas įvairių komentarų. Ačiu už nuomonę, kad ir kokia ji negraži man atrodo, gerbiu.
Grizelda rašė: O ka man pykti ?
Tai jus piktos. Jums nepatinka kada rasoma ne unisonu su jumis . Kada kas paraso ne pagal jus.
Na tu paskaityk savo komentarus dar karta, juose tikrai daug pykcio
Juk svarbu ne tiek, ka rasai, bet kaip.
-TINA- rašė: Na tu paskaityk savo komentarus dar karta, juose tikrai daug pykcio Juk svarbu ne tiek, ka rasai, bet kaip.
Tu ir skaityk. Ir komentuiok visus ir viska.Turi tam marias laiko.
Niekass rašė: Gizelda, kažkaip nesijaučiu pamesta, tiesiog tema tokia, pasidalinau... šiaip žinojau,kad sulauks mano parašymas įvairių komentarų. Ačiu už nuomonę, kad ir kokia ji negraži man atrodo, gerbiu.
Ir kuom gi tau mano nuomone negrazi ? Kad neleipeju kaip kitos ir neaikcioju : kaip grazu?
Jau pati pradzia istorijos gaili. "Susitariau susitikti su vienu is virtualiu pazinciu , bet parasiau kitam is virtualiu pazniciu....susitikom degalinej..."
Tu prisirpus ir prinokus "meilei" ir nesvarbu visai su kuo ir is kur..Ciut demesio ir tu iskydai..
Niekass rašė: Gizelda, kažkaip nesijaučiu pamesta, tiesiog tema tokia, pasidalinau... šiaip žinojau,kad sulauks mano parašymas įvairių komentarų. Ačiu už nuomonę, kad ir kokia ji negraži man atrodo, gerbiu.
neimk i galwa, kai deda zmogus tema , tegu buna ir ish jo gywenimo ar ish kito, wisada susilaukia ,kas megina wiska sudergti ....
Grizelda rašė: Ir kuom gi tau mano nuomone negrazi ? Kad neleipeju kaip kitos ir neaikcioju : kaip grazu?
Jau pati pradzia istorijos gaili. "Susitariau susitikti su vienu is virtualiu pazinciu , bet parasiau kitam is virtualiu pazniciu....susitikom degalinej..."
Tu prisirpus ir prinokus "meilei" ir nesvarbu visai su kuo ir is kur..Ciut demesio ir tu iskydai..
Ne nuomonė nepatiko, tiesiog rašant ją įžeidinėti nebūtina
Bet daugiau nediskutuosiu, smagu visai ir iš šono paskaityti
Kaip bebūtų gaila ar graudu, bet Grizelda - teisi. Išskydai tu mergužėle, pakliuvai į eilinio lovelaso pinkles. Pažaidė jis su tavimi ir mandagiai pasišalino.
Va todėl aš susitikdamas čia, nedovanoju gėlių ir nesielgiu romantiškai, kad nesuteikti bereikalingų vilčių. O tas vyras tiesiog pasielgė niekšiškai - sužaidė ant moteriškų jausmų.
Bet, yra ir pliusų šioje istorijoje. Moteris buvo laiminga, nors ir ne ilgas akimirkas ir padarė išvadą visam gyvenimui, kad vyrai - nėra tik švelnūs romantikai, o tiesiog - medžiotojai.
Atsakyti
Va todėl aš susitikdamas čia, nedovanoju gėlių ir nesielgiu romantiškai, kad nesuteikti bereikalingų vilčių. O tas vyras tiesiog pasielgė niekšiškai - sužaidė ant moteriškų jausmų.
Bet, yra ir pliusų šioje istorijoje. Moteris buvo laiminga, nors ir ne ilgas akimirkas ir padarė išvadą visam gyvenimui, kad vyrai - nėra tik švelnūs romantikai, o tiesiog - medžiotojai.
ar galite ne moralizuoti? cia tema ,kad zmogus parashytu isimintiniausia istorija.O jus puolate.
Atsakyti
Patvirkes rašė: Kaip bebūtų gaila ar graudu, bet Grizelda - teisi. Išskydai tu mergužėle, pakliuvai į eilinio lovelaso pinkles. Pažaidė jis su tavimi ir mandagiai pasišalino.
Va todėl aš susitikdamas čia, nedovanoju gėlių ir nesielgiu romantiškai, kad nesuteikti bereikalingų vilčių. O tas vyras tiesiog pasielgė niekšiškai - sužaidė ant moteriškų jausmų.
Bet, yra ir pliusų šioje istorijoje. Moteris buvo laiminga, nors ir ne ilgas akimirkas ir padarė išvadą visam gyvenimui, kad vyrai - nėra tik švelnūs romantikai, o tiesiog - medžiotojai.
Patvirkes, nesijaučiu aš nuskriausta. Puikiai suvokiu, kad tai kas turi pradžia, turi ir pabaigą. Atvirkščiai, jaučiuosi gerai, nes turiu gražių prisiminimų. O savo gyvenimo istorijas mes kuriame patys. Gyvenimas jau toks, kad ištari labas,o po to sudie ne kartą. Taip, kad viskas gražu, kas gražu ir ką verta prisiminti, bet ne gyventi tuom. Tu manai, kad tik vyrai sugeba būti medžiotojais? Va čia tu klysti
Čia tik mano samprotavimai, paskaičius istoriją. Gal būt ir buvo visai kitaip. Gal, iš tikro, jis negavo iš jos to ko tikėjosi mainais už savo gėrį. gal ji buvo apsvaigusi nuo tos trumplaikės laimės ir pamiršo, kad vyrui reikia ne tik geros Jos lovoje...
Atsakyti
Niekass rašė: Tu manai, kad tik vyrai sugeba būti medžiotojais? Va čia tu klysti
Puikiai suprantu, kad ir moterys lygiai taip pat sėkmingai medžioja. Esu užtaikęs ant tokių ne vieną kartą... bet, ne šiame puslapyje. O kai tai suvoki,- labai smagu įsitraukti į tą žaidimą, tarsi nieko nesuprasdamas, elgtis sumedžiotam
Patvirkes rašė: Puikiai suprantu, kad ir moterys lygiai taip pat sėkmingai medžioja. Esu užtaikęs ant tokių ne vieną kartą... bet, ne šiame puslapyje. O kai tai suvoki,- labai smagu įsitraukti į tą žaidimą, tarsi nieko nesuprasdamas, elgtis sumedžiotam
Na tada, turi suprasti ir tai, kad šitoje istorijoje nuskriaustų nebuvo. Tiesiog buvo gražu. Gal kadanors papasakosiu dar kokią gražią istoriją
Naujas pasisakymas