Žmona nuslėpė abortą. Ar skyrybos yra išeitis?

couple-fighting-divorce.png
 
7 komentarai
Su savo žmona Egle gyvenu jau 8 metus, susituokę esame 4 metus. Man 38, žmonai 37. Iš ankstesnių santykių ji turi dukrą Agnę, kuriai šiuo metu 12. Biologinis tėvas paliko jas, kai Agnė buvo dar naujagimė. Niekas nežino, kur jis šiuo metu yra. Nepaisant to, visada rūpinausi ir mylėjau Agnę tarsi ji būtų mano dukra. Ji vadina mane tėčiu, turime gerus santykius.

Nuo pat santykių pradžios pasakiau Eglei, kad norėčiau turėti daugiau vaikų, ji neprieštaravo, pati sakė, kad norėtų daugiau vaikų. Kai susituokėme, nusipirkome gražų būtą ir pradėjome bandyti susilaukti kūdikio. Po metų nesėkmingų bandymų atlikome keletą tyrimų ir viskas buvo normalu. Mano žmona pasakė, kad dirbtinis apvaisinimas būtų per brangus ir sunkus jos organizmui. Slapčia buvau sugniuždytas, bet nusprendžiau susitaikyti su tuo, kad niekada neturėsiu biologinių vaikų. 

Taip ir gyvenome iki tol, kol prieš kelias dienas pas mus apsilankė Eglės sesuo. Jų santykiai niekada nebuvo labai geri ir šįkart jos dėl kažko susiginčijo. Visame ginčo įkarštyje Eglės sesuo išrėkė ,,Aš bent jau nemeluoju savo vyrui, kad esu nevaisinga. Ar jis žino, kad slapčia geri tabletes? Ar jis žino apie abortą?” 

Nesupratau, kas vyksta. Žmona išvarė seserį, pradėjo verkti ir atsiprašinėti sakydama, kad tikrai nenori dar vieno vaiko, bet nenori manęs prarasti. Negaliu patikėti, kad ji man melavo, užuot pasikalbėjusi su manimi. Aš tiesiog išėjau. Nuo to laiko gyvenu pas tėvus. 

Aš tikiu, kad moterys turi teisę spręsti turėti vaikų ar ne. Bet čia yra kitoks atvejis. Ji man melavo. Dabar galėjau turėti savo kūdikį ant rankų. Dar prieš kelias dienas nežinojau, kad abortas įvyko praėjus 1,5 metų po mūsų vestuvių. Taip, tai buvo mano kūdikis. Ir taip, ji matė mane sugniuždytą ir nusiminusį, kai sakė, kad mes negalime turėti kūdikio. Negaliu patikėti, kad ji melavo man į akis.

Eglė maldauja, kad grįžčiau, sako, kad galime pabandyti susilaukti kūdikio. Agnė net parašė man žinutę, kad grįžčiau. Mano tėvai mano, kad turėčiau tiesiog gyventi toliau ir suteikti jai dar vieną šansą, nes ji padarė klaidą ir atsiprašė. Tačiau aš negaliu jai atleisti. Ar skyrybos mano atveju būtų geriausias pasirinkimas, ar vis dėlto turėčiau pabandyti išsaugoti santykius?

 

Psichologės komentaras

Sprendžiant tokį sudėtingą ir labai asmenišką klausimą reikia viską apgalvoti. Išdavystės ir įskaudinimo jausmai, kuriuos patiriate, yra visiškai pagrįsti, ir svarbu juos pripažinti kaip savo emocinio atsako į šią situaciją dalį. Jūsų žmonos sprendimas slėpti savo veiksmus ir jausmus dėl to, kad ji nenori turėti daugiau vaikų, neabejotinai sukėlė didelį jūsų pasitikėjimo ir santykių atotrūkį.

Pirma, labai svarbu skirti laiko savo jausmams apdoroti. Tikėtina, kad jūsų emocijos yra išdavystės, liūdesio, nusivylimo ir sumaišties mišinys. Leiskite sau pajusti šias emocijas neskubėdamas teisti ar priimti skubių sprendimų. Normalu būti nusiminusiam ir normalu, kad reikia erdvės.

Atsižvelgiant į šios situacijos sudėtingumą, kitas naudingas žingsnis galėtų būti profesionalios pagalbos, pavyzdžiui, poros terapijos, paieška. Terapeutas gali suteikti neutralią erdvę jums ir Eglei išreikšti savo jausmus, baimes ir troškimus. Terapija taip pat gali pasiūlyti strategijas, kaip atkurti pasitikėjimą, jei abu nuspręstumėte, kad tai yra kelias, kuriuo norite eiti. Svarbu atvirai ir sąžiningai bendrauti apie savo jausmus, poreikius ir ribas. Eglės veiksmai, nors ir labai skaudūs, rodo, kad reikia spręsti esmines problemas, įskaitant jos baimes ir abejones turėti daugiau vaikų.

Taip pat apsvarstykite Agnės vaidmenį ir jausmus šioje situacijoje. Ji laiko jus tėvo figūra, todėl šis konfliktas paveiks ir ją. Priimant bet kokius sprendimus reikėtų atsižvelgti į jos emocinę gerovę ir stabilumą.

Galiausiai, ar siekti skyrybų, ar bandyti atkurti jūsų santykius, yra labai asmeniškas sprendimas, kurį galite priimti tik jūs. Svarbu apsvarstyti visus veiksnius, įskaitant gebėjimą atleisti, galimybę atgauti pasitikėjimą ir savo ilgalaikę laimę. Atminkite, kad tai ne tik siekis suteikti Eglei dar vieną šansą, bet ir tai, ko jums reikia ir ko norite savo ateičiai. Šiam sprendimui priimti gali prireikti laiko, ir tai visiškai gerai.

Jūsų situacija pabrėžia sąžiningumo ir atviro bendravimo svarbą santykiuose, ypač priimant tokius svarbius gyvenimo sprendimus kaip vaikų turėjimas. Nors tolesnis kelias gali atrodyti bauginantis, atminkite, kad turite jėgų įveikti šį iššūkį, kad ir koks būtų jo rezultatas.

 

 

O ką apie šią situaciją manote Jūs? Pasidalinkite savo nuomone komentaruose!

 
fantazijos
Komentarai (7)
Cit. "Taip pat apsvarstykite Agnės vaidmenį ir jausmus šioje situacijoje. Ji laiko jus tėvo figūra, todėl šis konfliktas paveiks ir ją"
Žmona - pastojo, melavo ir slapta nužudė jo vaiką, o dabar psichologė dar ir manipuliuoja vyru.....
Jeigu trumpai - vaiką lyg "skydą" į rankas ir pirmyn - darau ką noriu. Jeigu reikia - žudau.
Kaip iš tos "psichologės" (kabutėse) dar niekas licenzijos neatėmė???
Supraskit, kad pati esme ne zmonos nestumas, o melas vyrui! Kaip zinia, zmones nesikeicia,,,Atleidus bus vel apgautas ir antra ir trecia kart
Tai labai priklauso nuo to, kaip žmogus žiūri į abortą, kai kuriems abortas yra žmogžudystė. Neįmanoma atleisti žmogui, kuris nužudė tavo vaiką.
Kam čia siųst tokius reikalus viešai? Ok, atsakė psichologė, bet nžn... Eik pas specialistą akis į akį ir galvok, čia nieko neišspręsi
Visa tai turėtų neįtikėtinai skaudinti vyrą, kuris partnerės dukrą augino kaip savo
Iš tokios bet kada sulauksi vėl smugio į nugarą, jau karta iskaudino, geriau nesitaikyti, o išvis pamiršt.
wow... nezinau as ar cia poru terapija padetu tokiu atveju. Cia gi ne siaip "nesakiau kelis metus, kad nepatinka tavo kojines besimetancios".. ypac, kai sutuoktinis norejo atzalos. Nezinau, kaip imanoma atsigaut ir sugrazint pasitikejima po tokio dalyko
Naujas komentaras