Ginčas, aišku, nebuvo rimtas. Tiesiog mane apšaukė už tai, ko nepadariau ir neišklausė iki galo mano paaiškinimų. Buvau įtūžusi. Galiausiai teišrėkiau ironiškai: „Žinai, tu visada teisus, tai gal ir šįkart. O kam rūpi?“ Ir jau ėjau iš kambario: „Kam rūpi? Man rūpi! Ir net pabandyk išeiti, kai su Tavim kalbuosi...“ – suriaumojo jis. „Papūsk į uodegą...“ – murmtelėjau ir išėjau. Taip buvo geriau, nes jau būčiau griebusi ką ir sviedusi į jį – negaliu pakęsti, kai ant manęs rėkia. Ypač, kai niekuo nenusikaltau.
Bėda ta, kad įžeista aš greit apsipilu ašaromis. Nenoriu, kad jis matytų mane verkiančią, todėl buvo pats geriausias laikas atsitraukti ir atvėsti. Bijojau ir prikalbėti dalykų, kurių vėliau gailėčiausi. Tiesiu taikymu šoviau į miegamąjį ir su trenksmu uždariusi duris bejėgiškai kritau į lovą, susiriečiau į kamuoliuką, išdavikės ašaros pačios riedėjo skruostais, kad ir kaip stengiausi neišskysti, o galvoje aidėjo jo pikti žodžiai.
Po ilgokos pertraukos jis tyliai įėjo į kambarį, paliko duris atviras, kaip paprastai ir paliekame. Atsigulė savo lovos pusėje ir kurį laiką tylėjo. Džiaugiausi, kad gulėjau nugara į jį ir jis nematė mano krokodiliškų ašarų. Apsimečiau, kad nepastebėjau, jog jis atėjo ir neatsisukau. Šiaip ar taip, ašaros dar gniaužė gerklę ir vargu ar būčiau galėjusi su juo kalbėtis neverkšlendama. Jis irgi tik gulėjo greta su savo mintimis ir nieko nesakė. Galiausiai, giliai atsiduso ir jutau, kaip prisitraukė arčiau manęs, bet aš taip ir nepajudėjau.
„Na, gerai jau gerai... Tai aš nesusivaldžiau. Pripažįstu, klydau. Nepyk...“ – kuždėjo jis nusikaltusiu balsu.
Nedrąsiai paglostė man petį ir aš atsisukau. Jis pamatė mano ašarotas akis ir, kad ir kaip stengiausi, jas sulaikyti, ašaros toliau tekėjo upeliais, glostė man galvą, braukė ašaras nuo skruostų: „Tik neverk! Na gi... Šššš... Tu gi žinai, kad aš tik iš pykčio prikalbėjau tokių nesąmonių. Taip, aš kaltas... Atleisk...“
Aš tik įsirėmiau kakta į jo vyrišką petį ir stengiausi nusiraminti. Jis puikiai žinojo, kodėl aš liūdžiu ir kaip stipriai mane užgavo jo žodžiai. Žinojo, kad tai ne tiesa, bet iš įtūžio tyčia taikė į jautriausias vietas. Pataikė. Kūkčiojau ir verkšlenau jo glėbyje, kaip koks nuskriaustas, bejėgis gyvūnėlis. Vis dar nesugebėjau nė žodžio ištarti, emocijos liejosi per kraštus. Galvoje virė begalė tamsių minčių. Žinojau ir aš, kad jam darbe buvo ne lengva savaitė, bet tai juk nėra priežastis išsilieti ant manęs.
Šiek tiek atsitraukiau, nusivaliau ant skruosto užsilikusias ašaras ir žiūrėjau į Mylimą galvodama, kas bus toliau. Jis tylėjo. Glostė mano plaukus, pečius, žvelgė tomis nuostabiai mėlynomis akimis, kuriose net ir dabar norisi paskęsti, ir antakius vis kilstelėdavo ar suraukdavo, lyg ramindamas be žodžių. Tyla nebuvo tuščia, bet ir atsakymų joje nebuvo, tik kankinantys klausimai. Anksčiau užvirę košę galėdavom susėsti ir viską išsiaiškinti, kad ir kokie rūpesčiai slėgtų, kad ir kaip ugningai diskutuotume. Dar niekad nebuvom taip bjauriai susibarę kaip šįvakar. Buvau kaip reikiant išbarta ir sukritikuota. Ne tik už šiandieną, už daugybę dalykų. Jis buvo kažkoks kitoks... Gal sprogo koks uždelsto veikimo užtaisas? Gal ne viską pasakydavo? Gal ne viskam rasdavome kompromisą?
„Žinau, kad tu pyksti ir aš dėl to kaltas. Pažadu, kad daugiau nekalbėsiu su tavim taip. Nežinau, ką daugiau pasakyti. Atleisk... Gailiuosi. Aš myliu tave ir nenoriu tavęs skaudinti. Tiesiog... Atsiprašau.“ – lėtai, žodis po žodžio sukurpė jis atsiprašymą. Vista tai buvo lėkšta, kad ir kaip nuoširdu. Jis teisinosi, kad darbe didžiulė įtampa, kad savaitė buvo tiesiog pragariška, kad viskas susikrovė ir jis pratrūko dėl pirmos pasitaikiusios smulkmenos.
Besiklausant jo manyje vėl kilo nauja pasipiktinimo banga: „Aš nežinojau. Kodėl man nieko nesakei? Visą savaitę jaučiau, kad kažkas ne taip, bet nesiryžau tavęs tardyti – vyliausi, kad pats pasipasakosi. Visada papasakoji, kas neramina...“
„Tiesiog jaučiausi apgailėtinai. Teko atkentėti už savo paties klaidas. Nenorėjau, kad ir tu manimi nusiviltum.“
„Ir kaip tau tai šovė į galvą?... Tu gal pamiršai, kaip labai tave myliu?“
Jis nutilo. Žinojau, kad vėl permąsto, ką man pasakė supykęs ir jaučiau, kad gailisi. Tačiau žodžiai, lyg prabėgantys šunys: vieni spėja skaudžiai įkąsti, o kiti tik pralekia skalydami. Šįkart buvau ne menkai apkramtyta ir reikėjo kruopščiai išvalyti žaizdas. Taip ir elgiausi kaip sužeista: drėgnom katino akytėm žiūrėjau į jį ir nieko nesakiau. Laukiau, kol jis pats viską pasakys.
„Pati žinai, kad esi geriausias dalykas mano gyvenime.“ – ištarė jis švelniai virpančiu balsu. Tikriausiai, ir toliau mintyse rinko nuoširdžius žodžius, kruopščiai dėliojo juos į sakinius, kad vėl ko neprisišnekėtų. Nebuvo reikalo toliau kalbėtis – viską mačiau jo veide. Tiesiog negalėjau ilgiau pykti, kai jis taip gailėjosi. Prisislinkau artyn ir pabučiavau jį.
„Viskas? Man atleista?“ – nustebo jis. Aš tik linktelėjau galva ir nusišypsojau. Jis irgi šyptelėjo. Nusijuokiau iš jo vaikiškos veido išraiškos. „Ach tu!” – sugriebė ir pirštų galiukais pradėjo kutenti mano šonus. Juokas kaip mat išsklaidė kambaryje tvyrojusį nejaukumą. Jis įsitaisė virš manęs savo kūnu lengvai mane spausdamas ir glostydamas plaukus prabilo jau smagesniu balsu: „Ei, bet tu irgi ant manęs rėkei... Ir kaip iškeikei... Rimtai, manęs taip nekenti?.. Jau laukiau, kada man trenksi. Nenorėčiau to pakartoti.“ Juokėmės darniu duetu.
„Tu juk žinojai, kad aš nenusileisiu!“ – bandžiau pateisinti savo elgesį kaip būtinąją gynybą.
„Žinojau, bet man patinka, kad tu tokia arši. Neįsivaizduoji, kaip užvedančiai atrodai įtūžusi: skruostai raudoni, akys blizga, rankos įremtos į klubus, krūtinė kilnojasi, kvėpavimas pagreitėjęs... “ – kuo detaliausiai atpasakojo jis man tą įtūžusios furijos paveikslą ir man darėsi gėda prisiminus tą dramatišką sceną.
„Tikriausiai, tą akimirką būčiau trenkusi vien už tokį komentarą“ – juokiausi toliau, nors mano Mylimas kalbėjo visai rimtai. Jis toliau švelniai glostė mano kūną. Krūptelėjau iš netikėtumo, kai jis prisilenkęs lyžtelėjo man ausį. „Pala...Tai net pykdamasis su manim tu galvoji tik apie seksą?!“
„O kaip tu manai, kodėl viskas taip greit baigėsi?...“ – ir dabar jo žemame balse girdėjosi geismas. Jo rankos nejučiom nuklydo po mano palaidine, kol jis bučiavo man kaklą. Pamažu aš irgi užkaitau tiek nuo jo kalbų, tiek nuo veiksmų.
.png)
Jis lengvai ir greitai mane išrengė. Virptelėjau vos tik pajutusi jo liežuvį ant savo jautrių spenelių. Jo pirštai netrukus rado mano sudrėkusias kelnaites. Jis myktelėjo iš pasitenkinimo ir nėrė gilyn. Aš irgi netramdžiau sprūstančių jaustukų, kai, lyg turėdamas mano intymiosios vietelės žemėlapį, jis sėkmingai taikė į jautriausius taškus, kol galiausiai pasiekiau orgazmą vadindama jį dievu, kai ėjo malonumas mano kūnu, lyg virpanti elektros srovė.
Kol atgavau kvapą, jis išsivadavo iš savo drabužių ir vėl užkopė ant manęs tarp mano išskėstų kojų. Jaučiau kambario vėsą savo drėgnomis lūpytėmis, kai jis, atitraukęs mano dėmesį giliais, aistringais bučiniais, taikėsi į mane įeiti. Lėtai, švelniai, centimetras po centimetro. Mano protas vargiai besuvokė, kas vyksta, nes pojūčių buvo visur ir tokia svaiginanti būsena tik dar greičiau kėlė mane viršūnės link.
Iš įpratimo brūkštelėjau jam nagais per nugarą ir priėmęs tai, kaip paskatinimą, jis pagreitino tempą. Galiausiai apsivertėme ir aš buvau viršuje. Beprotiškai šypsojausi žiūrėdama į jo patenkintas akis: „Daugiau niekada su manim taip nedaryk!”
„Nepažadu... Manau, kitą kartą praleisim verksmingąją dalį ir paimsiu tave tiesiog įvykio vietoje.“ – fantazavo jis garsiai su velniška šypsena akyse. Net nesugebėjau paprieštarauti jausdama artėjantį orgazmą, tik mykiau iš malonumo. Jis irgi aimanavo ir tai mane tik dar labiau užvedė. Pagreitinau tempą ir netrukus jis, nebeatlaikęs mano orgazmiškų raumenų susitraukimų, baigė manyje. Kambarį užliejo pasitenkinimo atodūsiai.
„Tai bent...“ – atsiduso jis, kai tysodami lovoje vis bandėm grįžti į realybę – „Pasirodo, susitaikymo seksas, po tokių barnių, išties velniškai karštas...“
„Tai tu vien dėl to sukėlei konfliktą?!” – vėl užsižiebiau aš lyg kibirkštis, o ugnelės jo akyse dar nebuvo prigesusios…
Monu
