"Nežinau, ko čia ieškau. Spėju, tikriausiai noriu išsipasakoti ir rasti bendraminčių, kurie suprastų mano skausmą. Man 31 m, o žmonai 29 m. Kiek daugiau nei prieš metus grįžau namo iš darbo ir mano tobulas pasaulis sugriuvo. Radau žmoną miegančią lovoje su mūsų dviem vaikais, o jos telefonas netilo nuo žinučių. Net norėdamas negalėtum nekreipti dėmesio. Paėmiau telefoną, norėdamas pažiūrėti kas čia pila žinutes vieną po kitos. Ekrane buvo atidarytas chat’as su adresatu, pavadintu „Justė”, tačiau perskaitęs žinutes supratau, kad ten tikrai nėra moteris. Romantiškos žinutės su flirto elementais liejosi laisvai, o mano širdis, rodos, buvo pasiruošusi iššokti iš krūtinės. Paskaičiau ilgus pokalbius, pasidariau „screenshot’us“, kad turėčiau įrodymus, jei mylimoji sugalvotų išsisukinėti. Pažadinau ją, parodžiau susirašinėjimą ir paprašiau paaiškinti, kas vyksta. Pasirodo Justė yra Justas - jos bendradarbis, su kuriuo dirba kelis mėnesius. Jie vienas kitam patinka, todėl puoselėja itin draugiškus santykius, kurie, jos teigimu, kol kas yra tik bendravimo stadijoje, nieko rimčiau dar nebuvo. Pasirodo, kol buvau darbe tai jie visą dieną kalbėjo telefonu, siuntė vienas kitam nešvankias žinutes ir pan. Netgi sužinojau, kad dieną prieš tai, ji sėdėdama mano automobilio keleivio sėdynėje ji rašinėjo jam žinutes, nors tuo metu kalbėjosi su manimi. „Screenshot’us“ norėjau pasilikt tam atvejui, jei reikėtų skirtis ir teisme galėčiau parodyt skyrybų priežastį. Atvirai pasikalbėjom, ji pasakė, kad jai tiesiog trūko dėmesio, norėjo vėl pasijaust geidžiama ir vertinama. Jai nusibodo, jog aš ilgai dirbu, vaikai užknisa, buitis vargina, o naujas kolega pasirodė kaip gaivaus oro gūsis. Mums abiems reikėjo pagalvoti ir nuspręsti, kas bus toliau. Naktį praleidome atskiruose kambariuose. Kitą rytą nusprendėme likti kartu, ji išėjo iš to darbo ir mes bandėme judėti toliau. Ištryniau visus „screenshot’us“, nes nenorėjau daugiau prisiminti to, ką teko patirti. Reikalas tas, kad praėjo metai ir kai kuriais rytais, tiesą sakant, daugumą rytų vis dar jaučiuosi taip, tarsi tai būtų buvę praėjusią naktį. Žodį po žodžio matau visas tas žinutes savo galvoje. Kiekvieną koketišką gif'ą, komplimentą ar blevyzgą. Ji sakė jam tokius komplimentus, kurių aš nesu iš jos sulaukęs niekada gyvenime. Negaliu jų pamiršt, toks įspūdis, kad jis jai atrodo kur kas geresnis už mane. Jaučiuosi toks pažemintas, neįvertintas, nors visą laiką stengiausi dėl mūsų šeimos, norėjau, kad jiems nieko netrūktų. Jei nebūčiau laiku pastebėjęs tai būčiau gavęs „ragus“. Viso to vyšnaitė ant torto yra tai, kaip stipriai myliu šią moterį, tiesiog negaliu savęs matyti laimingo be jos. Net nemaniau, kad tai įmanoma. Visada galvodavau, kad neištikimybės negalima atleisti, žinoma, šiuo atveju sekso nebuvo, bent jau tikiuosi… Buvau taip pasinėręs į darbus, kad net nepastebėjau, kas vyksta mano panosėje. Kaltinu save, kad neskyriau jai užtektinai laiko, suteikiau priežastį ieškoti paguodos kito vyro glėby, bet tuo pačiu ir pykstu ant jos, kad šitaip spjovė į mūsų santuoką, užuot atvirai pasakiusi kaip jaučiasi. Sapnuoju košmarus, kad tai pasikartos. Bijau, kad kitą kartą ji nueis toliau. Kartais vis dar noriu verkti. Praėjo metai. Ar kas nors yra buvęs panašioje situacijoje. Ar kada nors šis skausmas ir nuolatinis nerimas pasibaigs?"
Turite savo nuomonę šiuo klausimu? Kviečiame komentarų skiltyje pasidalinti patarimais mūsų skaitytojui!
